Olimpiadą atidaro patalpoj, nes šalta.

Liko keturios valandos iki pirmųjų šio dešimtmečio olimpinių žaidynių, kurias kanadiečiai sugalvojo atidaryti uždaroje patalpoje. Tikriausiai dėl to, kad šalta ir yra sniego – o madinga gi dabar daryti iš to katastrofą. Ir olimpinės žaidynės, minėsit mano žodį, neįvyks. Žiūrėsim tik dailųjį čiuožimą ir kerlingą.

Žvelgiant į egzistencinius reikalus, skubu pasakyti, kad kartais tie dalykai, kurie turėtų įkvėpti, patys ištraukia visą energiją ir palieka gulėti pusnyje kaip bembio mamą paliko (kas nužudė bembio mamą?)… medžiotojas. Vienintelis dalykas, per kelias pastarąsias savaites mane įkvėpęs kažką pagalvoti aukščiau keptuvės ir gartraukio, buvo latvis oro uoste, atsivedęs dvi poras treningų su galvom ir į toršerą panašią merginą. Latvis iš dėželės lėtai išsitraukė duonos “kingsmill” kepalą, šalia pasidėjo tris kotletus. Kol oro uoste apsauga su automatais pasitikinėjo iš kažkur atvykusią delegaciją juodais rūbais, latvis ant vienos riekelės dėjo kotletą, užvožė kita ir suvalgė. Ir taip keturis kartus darė aštuoniais kąsniais užbaigdamas visą savo vakarienę. Čia jo sūnus mėnuo ūžsnūdo, ausimi prilaikydamas cigaretę, o rankoje žiebtuvėlį. Pažadino jį garsas “blia, Vladzia” ir su kitais galvotais treningais jis išėjo į lauką kažko. Grįžo smirdėdami.

Prisiekiu Vladzia šitaip ir atrodė. Nupiešiau, kol miegojo.

Tai tas latvis buvo toks antikinis dievas, kuris į trupinius žiūrėjo taip iš viršaus ir su koja vis paspirdavo, kad tik niekas prie jų neprilįstų – joks balandis, net vladzia, forsas ar toršeras – niekas. O tie trys viščiukai aplink savo latvį labai tupinėjo visaip. Toršeras net kavos jam atnešė.

Jau piešiu aš vaizdą, kaip grįžta jie visi į Rygą, o ten jų laukia mama su kopūstiene ir kugeliu, kaip visų olimpiečių jau laukia mamos, su tušintais kopūstais dar, troškinta mėsa ir troškintais kopūstais – nes latviai ir kopūstai man tai neatsiejama kažkaip.