Justinas Jankevičius tv ekrane atrodo socialiai nerangus.

Tapdami viešais žmonėmis vieši žmonės patys turi susirasti galąstuvą ir juo nusmailinti suskeldėjusius pletkų žurnalistų nagus. Tam, kad galėtų pakeisti pasaulį, apgindami nekaltai skriaudžiamus šunelius, jie privalo parduoti savo asmenybę ir, pastebėti su hot mergaite/berniuku, dengti jai/jam krūtinę/akis ką tik sumaišyto mojito stikline už 24 litus.

Jei nori to, kuris tavęs nenori, ir jei tavęs nori tas, kurio tu nenori, tikriausiai žinai kaip jaučiasi ta moteris Reičel iš draugų.

Grįžtant prie Justino Jankevičiaus, galiu pastebėti, kad jis nuolat atrodo nerangus, stengdamasis sužavėti visus savo komiko charizma. Aukštai pakeltas smakras ir įtempti pečiai, o gal ir tai, kad jis pats juokiasi iš savo juokelių. Tačiau vis tiek nesuprantu, dėl ko jis atrodo juokingas: ar dėl fakto, kad aš nemėgstu studentiškų juokelių, ar nepaisant fakto, kad aš nemėgstu studentiškų juokelių – šiuos ir kitus niuansus mūsų komplikuotuose santykiuose man dar reikia išsiaiškinti. Tai ir padarysiu artimiausioje ateityje.

Tuo tarpu žvelgiant į produktų etiketes matyti, jog šiame informacijos amžiuje tapo madinga pateikti “100% naminis sūris”, “Pagaminta tik iš natūralių grūdų”. Tačiau tokie teiginiai atrodo lyg iš kalėjimo pabėgęs seksualinis maniakas šauktų “Aš nesergu ŽIV!”, nors dėl to net nesitikrino. Todėl, jei turėčiau pakankamai galios, prie kiekvieno šūkio prirašyčiau po mažą žodelį “…, manau”.

P.S. Kas sako, kad nemoku cituoti, klysta.