Pakrapštome dorovę.

Pažiūrėjęs “Antikristą”, palaukiau kol šleikštulys lėtai nuslinks gomuriu ir tuomet su pasimėgavimu susiraukiau – koks baisus filmas. Ir koks gražus. Nemėgdamas siaubo filmų, žiūrėjau, nes žiūrėjo visi. Dar supratau, kad susimuliuoti galima praktiškai bet ką. Visai kaip ir Lars von Trier’as – jis iš skandinavijos ir vokietijos miestelių, miškų ištraukė puikią Ameriką. Beje, jau ne pirmame savo filme. Kentėdamas nuo viso komplekto įvairiausių fobijų ir neįstengdamas įsėsti į lėktuvą jis pajėgia Bjork įmesti į tikrą Ameriką. O čia, Antikriste, sukuria nors ir nenusakomą vietą, bet mažomis detalėmis parodoma, jog viskas, kas bloga, nutinka ten už vandenyno. Ir ta Amerika jo liūdna – šlapia, pilka ir su skandinaviškomis pauzėmis.

Šiaip filmuose nenusimanau, todėl mane lengva sužavėti išskirtinumu.

Praeis dar keli metai ir bus sukurtas filmas apie žemės drebėjimą Haityje. Aišku, bus išnagrinėta viena kurio nors sugriuvusio kalėjimo bėglio istorija ir tai, kaip jis džiaugėsi laisve chaoso metu. Viskas nuspėjama, viskas kartojasi. Čia lyg žiurkės ratelyje, jei kas tarp grotelių sudėtų kadrus, tai bėgant filmas vis kartotųs ir kartotųs. Jau girdžiu, kaip scenaristas internas bildina scenarijų į savo laptopą. O atrodo, lyg Cameron’as galėtų tuo užsiimti – jam patinka taškyti milijonus masinėms scenoms.

Šiandien Haitį pasiekė humanitarinė pagalba, tačiau vietiniai dar prie sunkvežimio pastebėjo, jog produktų galiojimo laikas pasibaigė jau prieš gerą mėnesį. O popierinės kaukės naudotinos buvo prieš 6 metus. Kai kurie išdidūs, kiti ne – kas ėmė, kas neėmė. Po valandos Obama jau sakė savo “atsiprašau”, mosuodamas rankomis, delnais atsuktomis į žmones. Atrodo, kad kalbėtų su laukiniais.

Dar šiandienos pasaulyje nutiko gaisras – vienas Justiniškėse, kitas Bush’o bibliotekoje. Justiniškėse sudegė automobilis. Busho bibliotekoje sudegė abi knygos – viena buvo dar nenuspalvinta.