Šiandieninės jaunos sielos uždaviniu tapus laukimui vis dar manome, kad rytojus yra visai kita diena ir kad nelaimės nesivilks iš paskos kaip oskarų ceremonijoje vilkosi kas antros damos nuometas. Pamaryje laukiame, kol potvynis nuslūgs, o patys ledus sprogdinti tingime. Oskaruose geriausia režisiere tapo moteris, James Cameron, nesulaukęs tinkamo avataro įvertinimo, dar iki dabar šluostosi ašaras, nors jis įpratęs verkti monetomis. Bendrai, įspūdinga yra tai, kad oskarų organizotoriai į vieną kambarį sutalpino Camerono ego ir Scorseses antakius. Tokio masto renginiai nutinka ne kiekvieną dieną ir būtinai toli nuo mūsų.
Prieš kelias dienas, kai Amerikoj priėmė sveikatos reformos įstatymą, viceprezidentas Joe Biden Obamai į ausį ir į mikrofoną pasauliui pašnabždėjo „This is a huge fuckin deal“. Šiandien JAV su Rusija sutarė dėl strateginio ginkuotės mažinimo, manau šitas „deal“ yra per didelis, kad Biden’as apsieitų su vienu keiksmažodžiu.
Obama, man skauda, kai darau šitaip.
Į Vilnių atsibeldus Kino pavasariui, aptingau eiti į filmus iš esmės ir mėgaujuosi krūva gražių trailer’ių. Paskui visus filmus tikriausiai begėdiškai atsiųsiu iš interneto ir niekam nerodysiu, nes už tokius dalykus jau baudžiama. Čia yra baisioji kapitalizmo grimasa. Vakar, beje, mane „toks vienas“ išvadino socialistu. Tad galvoju nusiųsti jo žmonai „tokio vieno“ el.pašto slaptažodį, nes maniau, jog ji jaučia tam poreikį.
Jis nuskuto jos nugarą.
Man itin patinka socialiniuose tinkluose vyraujanti tradicija suklijuoti žmones į grupes: pagal tai, kokioms grupėms jie priklauso, kokių dalykų fanai jie yra. Asmeniškai aš itin vengiu visų Drąsiaus Kedžio fanų, tad jei toks esi, gali būti laisvas nuo šito blogo. Esu šuns Narsiaus fanas, nes būta tokio gražaus draminio kriminalinio siaubo multiko. Sakydamas „multikas“ elgiuosi apgalvotai, bet šiaip tai lietuvių kalba yra graži tiek, kiek gražūs svetimkūniai joje. Malonu susipažinti.
Dar man patinka stovėti troleibusuose ir autobusuose, nes sėdynės tik snargliams. O tuo labiau, stovint niekieno šlaunis nesitrina į tavo šlaunį. Nebent gražiai paprašytum. Ant galinės sėdynės išsirikiavę sėdi penki nepažįstami žmonės, tačiau jie visi kratantis troleibusui linguoja į tą pačią pusę ir tuo pačiu ritmu. Dievaži, kaip žavu! Na imkim ir pastatykim stalą ten prieš juos ir patiekim neseniai išvirtos žuvienės, pastatykim butelaitį ir parodykim Dievui – sugyventi mes galime darniai! Ir šitaip aš sakau, jog man patinka, kai ryte gaunu sms’ą, kad nebus paskaitos/susitikimo ar kito suplanuoto dalyko. Džiaugiuosi, kad dažnai užmiegu su šampano taure rankoje ir gimtadienine kepurėle ant galvos, tad šventė netrunka pasidėti.
—- Šiandien per paskaitą mėginau parašyti apsakymą, tačiau vėl nuklydau į nesąmones ir burbėjimą.
Prieš tai darydamas paklausiau savęs: „Jei būtum nešvankiai turtingas, ar vis tiek taip darytum?“. Ilgai nemąstęs atsakiau „Taip“ ir prakandau dar vieną šlykštų kebabą už 9 litus. Kebabas keptas tos pačios merginos, kuri prie keptuvės tikriausiai praleidžia visą dieną (ir beveik kiekvieną naktį), taip kaip žmogaus teisių gynėjai praleidžia ją prie facebooko quiz’ų, nes nemato, kaip čia išnaudojamas žmogus. Galėčiau pasiteirauti, ar ją verčia dirbti daugiau valandų nei leidžiama, bet nenoriu, nes į jos vietą stos nieko neišmananti Sveta, perkelta čia iš Pašilaičių kebabinės. Galėčiau pasiteirauti žmogaus teisių gynėjų, ar jie nevalgo kebabų, bet čia jau pažeisčiau jų teises ir pramogas (ar pareigas?). Ir visu šituo niekuo neparemtu pasipiktinimu pasakiau tik tiek, jog šiandien valgiau kebabą. Tačiau paliečiau ir opią savanaudiškumo problemą, kurios neplėtosiu, nes plėtojimasis šiemet nemadingas.
Olimpiadą atidaro patalpoj, nes šalta.
Liko keturios valandos iki pirmųjų šio dešimtmečio olimpinių žaidynių, kurias kanadiečiai sugalvojo atidaryti uždaroje patalpoje. Tikriausiai dėl to, kad šalta ir yra sniego – o madinga gi dabar daryti iš to katastrofą. Ir olimpinės žaidynės, minėsit mano žodį, neįvyks. Žiūrėsim tik dailųjį čiuožimą ir kerlingą.
Žvelgiant į egzistencinius reikalus, skubu pasakyti, kad kartais tie dalykai, kurie turėtų įkvėpti, patys ištraukia visą energiją ir palieka gulėti pusnyje kaip bembio mamą paliko (kas nužudė bembio mamą?)… medžiotojas. Vienintelis dalykas, per kelias pastarąsias savaites mane įkvėpęs kažką pagalvoti aukščiau keptuvės ir gartraukio, buvo latvis oro uoste, atsivedęs dvi poras treningų su galvom ir į toršerą panašią merginą. Latvis iš dėželės lėtai išsitraukė duonos „kingsmill“ kepalą, šalia pasidėjo tris kotletus. Kol oro uoste apsauga su automatais pasitikinėjo iš kažkur atvykusią delegaciją juodais rūbais, latvis ant vienos riekelės dėjo kotletą, užvožė kita ir suvalgė. Ir taip keturis kartus darė aštuoniais kąsniais užbaigdamas visą savo vakarienę. Čia jo sūnus mėnuo ūžsnūdo, ausimi prilaikydamas cigaretę, o rankoje žiebtuvėlį. Pažadino jį garsas „blia, Vladzia“ ir su kitais galvotais treningais jis išėjo į lauką kažko. Grįžo smirdėdami.
Prisiekiu Vladzia šitaip ir atrodė. Nupiešiau, kol miegojo.
Tai tas latvis buvo toks antikinis dievas, kuris į trupinius žiūrėjo taip iš viršaus ir su koja vis paspirdavo, kad tik niekas prie jų neprilįstų – joks balandis, net vladzia, forsas ar toršeras – niekas. O tie trys viščiukai aplink savo latvį labai tupinėjo visaip. Toršeras net kavos jam atnešė.
Jau piešiu aš vaizdą, kaip grįžta jie visi į Rygą, o ten jų laukia mama su kopūstiene ir kugeliu, kaip visų olimpiečių jau laukia mamos, su tušintais kopūstais dar, troškinta mėsa ir troškintais kopūstais – nes latviai ir kopūstai man tai neatsiejama kažkaip.
Po to, kai google atsisakė nešti mėsas iš Kinijos, Hillary Clinton išspaudė ašarą prieš televizijos ekranus už žodžio laisvę internete, visame pasaulyje. Jūsų priešas – mūsų priešas, sako ji. Verslo naujienos praneša, jog ta pati Kinija metų pabaigoje gali tapti antra galingiausia pasaulio ekonomika. Su baime akyse ir bendrumo jausmu kvepiančiu pavydu pranešamas 10,7% augimas.
Tuo tarpu kinai ir kitų griežtai kontroliuojamų valstybių gyventojai nusimena – facebook’as tokių žygių kaip kalifornijos google centras nesiima. Kas iš to google, jei sunku pletkų rasti?
Man nereikia jokių Beep Beep, esu pakankamai suaugęs, kad žinočiau, ką kalifornijos gegutė sako kojotui.
O šiuo metu atradau naują hobį, džiaugdamasis atsigaunančiu vilniaus oro uostu. Čia panašiaip kaip trainspotting’as, tik reikia skaičiuoti lėktuvus pro langą. Kad hobis taptų dar įdomesnis, pamatęs praskrendantį lėktuvą, vno.lt patikrinu, iš kur ir koks lėktuvas atvyksta. Ką tik nusileido krūva suomių iš helsinkio, kursim pirtį.
Tuo tarpu Kanada šiltai apsirengusi ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Šveičia barų kėdes ir pačius barus, keičia barmenus patrauklesniais ir, kaip dera visiems kanadiečiams, daug atsiprašinėja. Olimpinių sporto šakų klasteriai išsibarstę gan plačiai, bet mėgstamiausia yra ir bus kerlingas (arba akmenslydis). Nes staiga begaliniame grindų valyme atsiranda prasmė.
Ir vis dėlto, man patinka lietuvos ryto televizija, kur prizai autorinėse laidose yra verti ~50 litų. Dar mokesčius tik atimam.
Tapdami viešais žmonėmis vieši žmonės patys turi susirasti galąstuvą ir juo nusmailinti suskeldėjusius pletkų žurnalistų nagus. Tam, kad galėtų pakeisti pasaulį, apgindami nekaltai skriaudžiamus šunelius, jie privalo parduoti savo asmenybę ir, pastebėti su hot mergaite/berniuku, dengti jai/jam krūtinę/akis ką tik sumaišyto mojito stikline už 24 litus.
Jei nori to, kuris tavęs nenori, ir jei tavęs nori tas, kurio tu nenori, tikriausiai žinai kaip jaučiasi ta moteris Reičel iš draugų.
Grįžtant prie Justino Jankevičiaus, galiu pastebėti, kad jis nuolat atrodo nerangus, stengdamasis sužavėti visus savo komiko charizma. Aukštai pakeltas smakras ir įtempti pečiai, o gal ir tai, kad jis pats juokiasi iš savo juokelių. Tačiau vis tiek nesuprantu, dėl ko jis atrodo juokingas: ar dėl fakto, kad aš nemėgstu studentiškų juokelių, ar nepaisant fakto, kad aš nemėgstu studentiškų juokelių – šiuos ir kitus niuansus mūsų komplikuotuose santykiuose man dar reikia išsiaiškinti. Tai ir padarysiu artimiausioje ateityje.
Tuo tarpu žvelgiant į produktų etiketes matyti, jog šiame informacijos amžiuje tapo madinga pateikti „100% naminis sūris“, „Pagaminta tik iš natūralių grūdų“. Tačiau tokie teiginiai atrodo lyg iš kalėjimo pabėgęs seksualinis maniakas šauktų „Aš nesergu ŽIV!“, nors dėl to net nesitikrino. Todėl, jei turėčiau pakankamai galios, prie kiekvieno šūkio prirašyčiau po mažą žodelį „…, manau“.
P.S. Kas sako, kad nemoku cituoti, klysta.
Pakrapštome dorovę.
Pažiūrėjęs „Antikristą“, palaukiau kol šleikštulys lėtai nuslinks gomuriu ir tuomet su pasimėgavimu susiraukiau – koks baisus filmas. Ir koks gražus. Nemėgdamas siaubo filmų, žiūrėjau, nes žiūrėjo visi. Dar supratau, kad susimuliuoti galima praktiškai bet ką. Visai kaip ir Lars von Trier’as – jis iš skandinavijos ir vokietijos miestelių, miškų ištraukė puikią Ameriką. Beje, jau ne pirmame savo filme. Kentėdamas nuo viso komplekto įvairiausių fobijų ir neįstengdamas įsėsti į lėktuvą jis pajėgia Bjork įmesti į tikrą Ameriką. O čia, Antikriste, sukuria nors ir nenusakomą vietą, bet mažomis detalėmis parodoma, jog viskas, kas bloga, nutinka ten už vandenyno. Ir ta Amerika jo liūdna – šlapia, pilka ir su skandinaviškomis pauzėmis.
Šiaip filmuose nenusimanau, todėl mane lengva sužavėti išskirtinumu.
Praeis dar keli metai ir bus sukurtas filmas apie žemės drebėjimą Haityje. Aišku, bus išnagrinėta viena kurio nors sugriuvusio kalėjimo bėglio istorija ir tai, kaip jis džiaugėsi laisve chaoso metu. Viskas nuspėjama, viskas kartojasi. Čia lyg žiurkės ratelyje, jei kas tarp grotelių sudėtų kadrus, tai bėgant filmas vis kartotųs ir kartotųs. Jau girdžiu, kaip scenaristas internas bildina scenarijų į savo laptopą. O atrodo, lyg Cameron’as galėtų tuo užsiimti – jam patinka taškyti milijonus masinėms scenoms.
Šiandien Haitį pasiekė humanitarinė pagalba, tačiau vietiniai dar prie sunkvežimio pastebėjo, jog produktų galiojimo laikas pasibaigė jau prieš gerą mėnesį. O popierinės kaukės naudotinos buvo prieš 6 metus. Kai kurie išdidūs, kiti ne – kas ėmė, kas neėmė. Po valandos Obama jau sakė savo „atsiprašau“, mosuodamas rankomis, delnais atsuktomis į žmones. Atrodo, kad kalbėtų su laukiniais.
Dar šiandienos pasaulyje nutiko gaisras – vienas Justiniškėse, kitas Bush’o bibliotekoje. Justiniškėse sudegė automobilis. Busho bibliotekoje sudegė abi knygos – viena buvo dar nenuspalvinta.
Sausis jau spėja įsibėgėti, o mes, slidinėdami ant naujamečio šampano šukių ir vengdami dar nesprogusių kiniškų fejerverkų, jau krapštome paskutinius pošventinius litus vasario mėnesio e-bilieto papildymui. Žiniasklaidoje nusistovėjęs šventinis štilis nesitraukia – žurnalistai dar miega. Jau geros kelios savaitės naujų metų, o netyčia pusnyje susitikęs su nelabai maloniais pažįstamais nebeturiu apie ką kalbėtis – rankos pačios save skėsčioja. Ką grybauskaitė? Ką Olialia? Ką tu? Kas nors, maldauju, nusimyžkite ant prezidentūros, turėsim apie ką pakalbėt knygų klubuose.
Vienintelis mus dar džiuginantis dalykas yra šviesoforas prie seimo, kurį varto visi, kas tik netingi. Ir tai yra grynojo maišto prieš rutiną išraiška.
Štai užupy, tpfu, užjūry vyksta kai kas įdomaus. Kai kas įdomaus vyksta ir užupy – daug apkūnių moterų su vestuvinėm suknelėm fotografuojasi prie bomžų irštvų, turinčių keistą bohemos tvaiką. Šiaip jos neitų į užupį, nes ten nešvaru ir baisu, kad apiplėš. Tam reikalui jos iškelia vestuves – juk su visa svita ir dar vestuvių muzikantais keliaujant nebaisus joks aukštas ar tai žemas menas.
Grįžtant prie užjūrio aktualijų, šiandien Simon Cowell pranešė, kad nenori teisėjauti „American Idol“, beisbolo superžvaigždė Mark McGwire prisipažino vartojęs steroidus, kai pasiekė visus savo rekordus, o McCain’o kampaniją sugriovusi tikriausiai durniausia respublikonų kandidatė į viceprezidentes Sarah Palin į pasaulį paleido politikos komentarų laidą. Tikriausiai sumanė numarinti ir televiziją, arba padėti komikams rašyti scenarijus.
O mūsuose štai galutinai užcenzūravo „Zero 2″, vėlyvis nežinau, ką dėl to daro – galėtų daryt tai ant prezidentūros, būtų skandalas.
Čia blogas. Čia nebūtina struktūra, taigi galiu nutraukti čia ir dabar.
Asilas ateistas.
Prieš gerą mėnesį pasaulį pašiurpino nuotraukos iš Farerų salyno, kur vietiniai danai, stebinantys savo steriliu gyvenimo būdu ir kompiuterizuotomis išvietėmis, išskerdė tiek delfinų, kad jais pakako nukloti ištisą pakrantę. Ritualas, atliekamas kasmet, vadinasi „Grindadrap“. Pasak vakarietiškų liberaliųjų naujienų šaltinių, į kuriuos lygiuojasi ir lietuviškieji trumpalaikiai delfiai, po tokio ritualo berniukai yra išventinami į vyrus.
Prakartėlėje, apšviestas dieviškąja halogenine lempa, stovi gyvas asilas, priverstas būti bažnyčioje. Vienuoliai jam duoda avižų ir nuramina sudirgusį skrandį. Asilui bažnyčioje tuštintis negalima – tam jis yra išvedamas į lauką.
Jei turėtume laiko kapsulę ir grįžtume į vikingų laikus… Arba tiesiog atsiverstume istorijos vadovėlį, rastume, kad grindadrap ritualas buvo atliekamas jau nuo tada. Taigi jam apie 1000 metų. Kas ir kodėl krauju pasruvusio vandenyno nuotraukas taip plačiai išplatino tik šiemet? Gudru prirašyti, kad delfinai, kurie šiaip jau yra delfinų šeimos banginiai, yra žudomi visiškai be reikalo. Tokiu būdu gandas lipa per gandą ir sklinda iš vienų lūpų į kitas lūpas, iš valstybės į valstybę. Galiausiai mūsų bažnyčia liepia visiems susikabinti nuo kalėdinės vištos dar taukuotomis rankomis ir pasimelsti prieš gyvūnų žudymą protestantiškoje šalyje.
Asilui ateistui norisi sakyti „Nutilk, kunige, atsibodai“, kai šis laiko mišias ir kalba apie delfinų žudynes. Asilas norėtų būti delfinu, nes anie, kiek jis girdėjęs, laisvi plaukioja po tarptautinius vandenis ir valgo smulkesnes žuveles. Asilui patiktų gyventi vandenyje, kur visos mūsų metaforos apie žuvį vandeny ir puikią jos savijautą yra realybė. Bet štai jis stovi gyvoje prakartėlėje kartu su džiugia savanore Marija ir jos visa komanda. Marija atėjus pertraukėlei eis parūkyti. Asilas liks šaltoj mūrinėj bažnyčioj.
Nuslėptas ar netyčia nepaminėtas faktas, kad ritualą prižiūri vyriausybė. Nepasakyta, kad po žudynių žuvys yra išdarinėjamos ir išnešiojamos po visos salos namus, nes taip vietiniai nori išvengti kapitalistų antkainių ir gauti šviežią mėsą, kurios prisikrauna visai žiemai. Nors ji ir turi toksinių medžiagų, yra plačiai naudojama nacionaliniuose patiekaluose. Mėsos perteklius aukojamas ligoninėms ir slaugos namams. Riebalai naudojami aliejaus gamybai, oda – virvėms laivuose, iš stemplės siuvami itin šilti batai, be kurių būtų sunku ištverti skandinavišką orą saloje.
O tie berniukai, kurie nužudo delfiną, nuo to netampa vyrais. Nužudymas nėra ritualas. Privalu savo grobį sutvarkyti su pagarba, o visą valgiui tinkamą mėsą parnešti namo. Man visuomet patiko salose gyvenantys žmones, nes jie turi kažkokį magišką ryšį su aplinka.
Ir baigdamas savo pasirodymą Asilas sausio 6 dieną, kai jį aplankys trys karaliai, nusispjaus į kalendorių, grįš į tvartą ir pasistengs pamiršti šviesias tikinčiųjų akis, kai jie kalėdų rytą stovėjo bažnyčioje ir meldės į lubas, kad pasauly niekas nebekankintų gyvūnų.
Kadangi Lietuvoj pagaliau normaliai pasnigo, o ryte atsibudęs to sniego radau net 4 centimetrus, mano svetainę aplankė kalėdinės nuojautos, geros ir blogos. Šiandien pusę dienos prasimaliau ebay ir amazon, ieškodamas dovanų. Man kalėdos taip stipriai vožė per galvą, kad joks sniegas netrukdys ieškoti dovanų. Aišku, jei pirkčiau iš ten, iš mįslingojo plačiojo interneto, prekės atkeliautų tikriausiai tik po naujų, bet aš esu vienas iš tų, kurie moka nesveikus pristatymo mokesčius, kad tik prekę gautų per dvi darbo dienas. Senas geras paštas mane nuvilia. (dar svarbu žiūrėti, kad ebay pardavėjas negyventų HongKong’e)
O dainą dainuoju tik Jingle Bells. Viskas gerai, kol Batman’as nežino, kad dainuoju TĄ versija. Kitaip atlėktų ir ZIP! POW! ZAP! ZWAP! man kupron.
Nuotraukoj kitas žmogus, bet esmė ta pati.
Norėčiau šiaip kokią dieną įsilieti į minią žmonių, palikusių savo mažyčius staliukus dideliuose dangoraižiuose, raižančių panoramos plyteles, ir sukančių ratus po parduotuves, ieškančių dovanų ir pažįstamų veidų baugioje masėje. Vienas srautas sekretorių bėga iš papuošalų parduotuvės, prasilenkdamas su krūva vadybininkų, prasilenkdamas srautas linkteli kitam srautui galvą. Sekretorės bėga į muilo parduotuves, nes prieš šventes gražu vieniems kitus apiprausti ir apvalyti. Vadybininkai neršia bižuterijos skyriuose ir renka dovanas žmonoms beigi meilužėms, mamoms ir dukroms. Vyrai gėdijasi ir papuošalus renka susikoncentravę ir nesidairydami. Ne taip, kaip tai daro moterys, aptardamos kiekvieną blizgutį ir už nugaros apkalbėdamos kitų pasirinkimus. Ne, papuošalų parduotuvėse vyrams galioja tos pačios taisyklės, kaip ir prie pisuarų – nesižvalgyk į šonus, venk akių kontakto. Nes tiek šlapintis ant sienos, tiek rinkti papuošalus yra pakankamai gėdinga. Eilute išsirikiavę ir nusisukę į sieną jie kelia vieną blizgutį po kito, ir iškėlę neva pažiūrėti kokybės, laukia, kol etiketė į juos atsisuks ta puse, kurioje yra užklijuotas lipdukas su kaina.
Kiti tuo tarpu virkauja namie, pasileidę šimtus kartu girdėtą „All I want for christmas is you“ ir smilkina eglės šakelę. Čia visa kalėdų magija – iš neturėjimo ką veikti gimstantis pamirštų žmonių ir niekuomet neegzistavusių idiliškų dienų ilgesys. O šiemet aš klausau kaimynų leidžiamos Aguileros ir vis galvoju, kas turėjo gyvenime nutikti, kad Christina Aguilera karjeros nebaigė porno industrijoje.
Aš irgi tuoj imsiu ilgėtis kažko, todėl visiems, kurių pasiilgau, pagaminsiu marškinėlius su užrašu „I Wish You Were Beer“.
Metai idėjų
Aš visai nenorėjau to pamėgti, nes viral advertising yra kažkas greito, kažkas „ant bangos“ ir gan greitai atsibostančio. Maniau, kad jis įdomus tik patiems reklameriams, kuriantiems pankiškas reklamas ir svajojantiems apie milžiniškus apdovanojimus. Bet šis fenomenas tapo per daug plačiai pasklidęs, o apdovanojimą galėtų gauti tik tie, kurie sugalvojo tą techniką. Nes iš esmės visos tos reklamos kartojasi – „a dude pulls a prank and gets hurt“. Filmuota su mobiliais, fotoaparatais, įkelta į jūtūbą ir ten pamėgta šimto komentatorių. Kita rūšis – flashmob’ai, kurie įdomūs liko tik trečiojo pasaulio šalims. Ok, prisipažinsiu, kad latvių tele-2 numestas meteoritas yra vis tiek kažkas epiška.
Bet ray-ban pasuko visai kita linkme, kritikuodama kitų viralus ir į internetą paleisdama visai absurdišką filmuką apie jaunuolį, gaudantį akinius.
Tas vyrukas neveikia visiškai nieko – tik sėdi ant sofos, valgo dribsnius, važiuoja mašina arba liftu – ir jam vis tiek pasiseka. Toks grynas amerikietiškas „dude“, dirbantis pusę darbo dienos ir universitete ieškantis atsakymo į klausimą, kur dingo jo seksualumas. Šiaip net nežinojau, kad ray-ban gamina akinius nuo saulės.
Bet man labiau prie širdies išlieka reklamos mieste, keičiančios visos aplinkos veidą, tikėkimės, jį puošiančios. Virtualios jos pasiekia daugiau žmonių, bet matomos yra tikrai trumpiau. Ir man tikrai patinka visokie reklaminiai stendai, dideli šviečiantys ekranai ir keistumu spindinčios stotelės. Kad ir „Milka“ stotelės, paklotos pievele. Būtų visai malonu, jei atsistojus ant tos žolės nepasijustum lyg stovintis šūde. Ir dėl to mielai nuvažiuosiu į kokį didmiestį, kur nėra tamsaus užkaborio.
Quick dry nagų lako reklama.
Nes dideliuose miestuose nėra sniego ir jį nukasa pasamdyti žmonės. Čia yra pats blogiausias žiemos atributas. Gyvenime tik kelis kartus esu kasęs sniegą, nes visuomet gyvenau komunose, kurios propaguoja tinginystę ir samdytą darbo jėgą – tai mano namai. Šiaip jei prisireikia kasti sniegą, kalėdoms tada užsimanau, kad sniegas turėtų skausmo receptorius. Tai gal išmoktų jis nekristi man ant tako.
