In Focus: Lietuvos močiutės pritrūko pirštų, skaičiuodamos 12 patiekalų
Kadangi Lietuvoj pagaliau normaliai pasnigo, o ryte atsibudęs to sniego radau net 4 centimetrus, mano svetainę aplankė kalėdinės nuojautos, geros ir blogos. Šiandien pusę dienos prasimaliau ebay ir amazon, ieškodamas dovanų. Man kalėdos taip stipriai vožė per galvą, kad joks sniegas netrukdys ieškoti dovanų. Aišku, jei pirkčiau iš ten, iš mįslingojo plačiojo interneto, prekės atkeliautų tikriausiai tik po naujų, bet aš esu vienas iš tų, kurie moka nesveikus pristatymo mokesčius, kad tik prekę gautų per dvi darbo dienas. Senas geras paštas mane nuvilia. (dar svarbu žiūrėti, kad ebay pardavėjas negyventų HongKong’e)
O dainą dainuoju tik Jingle Bells. Viskas gerai, kol Batman’as nežino, kad dainuoju TĄ versija. Kitaip atlėktų ir ZIP! POW! ZAP! ZWAP! man kupron.
Nuotraukoj kitas žmogus, bet esmė ta pati.
Norėčiau šiaip kokią dieną įsilieti į minią žmonių, palikusių savo mažyčius staliukus dideliuose dangoraižiuose, raižančių panoramos plyteles, ir sukančių ratus po parduotuves, ieškančių dovanų ir pažįstamų veidų baugioje masėje. Vienas srautas sekretorių bėga iš papuošalų parduotuvės, prasilenkdamas su krūva vadybininkų, prasilenkdamas srautas linkteli kitam srautui galvą. Sekretorės bėga į muilo parduotuves, nes prieš šventes gražu vieniems kitus apiprausti ir apvalyti. Vadybininkai neršia bižuterijos skyriuose ir renka dovanas žmonoms beigi meilužėms, mamoms ir dukroms. Vyrai gėdijasi ir papuošalus renka susikoncentravę ir nesidairydami. Ne taip, kaip tai daro moterys, aptardamos kiekvieną blizgutį ir už nugaros apkalbėdamos kitų pasirinkimus. Ne, papuošalų parduotuvėse vyrams galioja tos pačios taisyklės, kaip ir prie pisuarų – nesižvalgyk į šonus, venk akių kontakto. Nes tiek šlapintis ant sienos, tiek rinkti papuošalus yra pakankamai gėdinga. Eilute išsirikiavę ir nusisukę į sieną jie kelia vieną blizgutį po kito, ir iškėlę neva pažiūrėti kokybės, laukia, kol etiketė į juos atsisuks ta puse, kurioje yra užklijuotas lipdukas su kaina.
Kiti tuo tarpu virkauja namie, pasileidę šimtus kartu girdėtą “All I want for christmas is you” ir smilkina eglės šakelę. Čia visa kalėdų magija – iš neturėjimo ką veikti gimstantis pamirštų žmonių ir niekuomet neegzistavusių idiliškų dienų ilgesys. O šiemet aš klausau kaimynų leidžiamos Aguileros ir vis galvoju, kas turėjo gyvenime nutikti, kad Christina Aguilera karjeros nebaigė porno industrijoje.
Aš irgi tuoj imsiu ilgėtis kažko, todėl visiems, kurių pasiilgau, pagaminsiu marškinėlius su užrašu “I Wish You Were Beer”.
Aš visai nenorėjau to pamėgti, nes viral advertising yra kažkas greito, kažkas “ant bangos” ir gan greitai atsibostančio. Maniau, kad jis įdomus tik patiems reklameriams, kuriantiems pankiškas reklamas ir svajojantiems apie milžiniškus apdovanojimus. Bet šis fenomenas tapo per daug plačiai pasklidęs, o apdovanojimą galėtų gauti tik tie, kurie sugalvojo tą techniką. Nes iš esmės visos tos reklamos kartojasi – “a dude pulls a prank and gets hurt”. Filmuota su mobiliais, fotoaparatais, įkelta į jūtūbą ir ten pamėgta šimto komentatorių. Kita rūšis – flashmob’ai, kurie įdomūs liko tik trečiojo pasaulio šalims. Ok, prisipažinsiu, kad latvių tele-2 numestas meteoritas yra vis tiek kažkas epiška.
Bet ray-ban pasuko visai kita linkme, kritikuodama kitų viralus ir į internetą paleisdama visai absurdišką filmuką apie jaunuolį, gaudantį akinius.
Tas vyrukas neveikia visiškai nieko – tik sėdi ant sofos, valgo dribsnius, važiuoja mašina arba liftu – ir jam vis tiek pasiseka. Toks grynas amerikietiškas “dude”, dirbantis pusę darbo dienos ir universitete ieškantis atsakymo į klausimą, kur dingo jo seksualumas. Šiaip net nežinojau, kad ray-ban gamina akinius nuo saulės.
Bet man labiau prie širdies išlieka reklamos mieste, keičiančios visos aplinkos veidą, tikėkimės, jį puošiančios. Virtualios jos pasiekia daugiau žmonių, bet matomos yra tikrai trumpiau. Ir man tikrai patinka visokie reklaminiai stendai, dideli šviečiantys ekranai ir keistumu spindinčios stotelės. Kad ir “Milka” stotelės, paklotos pievele. Būtų visai malonu, jei atsistojus ant tos žolės nepasijustum lyg stovintis šūde. Ir dėl to mielai nuvažiuosiu į kokį didmiestį, kur nėra tamsaus užkaborio.
Quick dry nagų lako reklama.
Nes dideliuose miestuose nėra sniego ir jį nukasa pasamdyti žmonės. Čia yra pats blogiausias žiemos atributas. Gyvenime tik kelis kartus esu kasęs sniegą, nes visuomet gyvenau komunose, kurios propaguoja tinginystę ir samdytą darbo jėgą – tai mano namai. Šiaip jei prisireikia kasti sniegą, kalėdoms tada užsimanau, kad sniegas turėtų skausmo receptorius. Tai gal išmoktų jis nekristi man ant tako.
Žiūrėdamas į savo day-to-day kalendorių supratau, kad jau visai mažai beliko ir mes pagaliau atsikratysime 2009-ųjų. Liko tik neįdomioji metų dalis – viską atsiskaityti, susidėlioti, susižiūrėti. 2010-ieji man žada būti įdomūs, nes vakar taip sugalvojau. Išbraukiam sausį sesijos ir, nelaimės atveju, vasarį pakartotinės sesijos – šiemet šventės mėnesiu vėliau.
Šiandien skaičiau apie restoraną Los Angeles, kur maisto kritikams sudaromos visos sąlygos fotografuoti maistą. Tai yra restorano kampe įrengta mini foto studija, kurioje yra puikus stalas su puiku apšvietimu. Tereikia iki jo nusinešti lėkštę, o tuomet jau galima fotografuoti. Tikrai tai yra puiki idėja, nes aplink mus daugėja išsigimėlių (čia ta gražia prasme), kurie mėgsta fotografuoti kiekvieną žingsnį ir jį talpinti online į savo blogus, twitterius, tumblrus ir šiaip kitas nacionalinio lygmens fermas. Tokiu būdu restoranas gauna daugiau vietos po saule, jame ima lankytis geek’ai, norintys viską išbandyti. Gal ateis ir vienas kitas žmogus, kuriam patiko maistas nuotraukoje ir gal net keista kalba rašyti geekų atsiliepimai paviliojo. Tuo tarpu man kyla apetitas sumedžioti savyje partizaną, išrauti jį ir pažiūrėti, kaip man sektųsi gyventi Los Angeles.
Čia prieinu prie punkto, kur norėčiau papasakoti apie vieną pažįstamą, nusprendusį mesti informacijos erą ir iškeliauti miškais. Jaunuolis gabus, aktyvus, mac’o ir iphone’o geras draugas ir ištikimas fanas, visą gyvenimą glaudęs galvą prie reklamos ir coffeinne skaitydavęs “Partizaninį marketingą”. Na čia tas stereotipas – coffeeinnas ryškios kelnės, zarazara blogas twitteris vintage. Jaunuolis šiemet mokėsi Londone, nes haipas jam viso gyvenimo esmė. Bet metė mokslus, nusprendęs, kad 2009-ieji baigias, tai reikia baigt ir išsi*isinėt. Ir išvažiavo į Aliaską laimės ieškoti. Į Aliaską – kaimą. Pas gimines. Pas ūkį. Ryškius akinius pamiršau paminėti. Ir apie viską čia kalbėjau teigiamai. Bet jaunuolis žino, kad man tai tikrai labai juokingas poelgis.
Aš tai važiuočiau kur šilčiau. Nes šiandien yra pirmadienis, šiandien yra šalta bei drėgna. Gatvėse voliojasi balos, išsigandusios automobilių jos šoka man į glėbį ir taip sako – gruodžio 7 diena, sniego nėra.
Miela Bala, tu drėgna ir purvina, visą dieną voliojaisi ant žemės ir tave sulijo, ir tu smirdi asfaltu, atšok.
Jau lapkritis ir jau lapkričio vidurys, vadinasi reikia ruošti roges naujiems metams ir galvoti, kur juos pasitikti. Visi aplink dūzgia su savo įspūdingais planais, o tu, žmogau, stovi vienas ir nieko nesupranti. Čia yra pats liūdniausias metas, nes iki pat gruodžio paskutiniosios jauties taip, lyg amžinai stovėtum prie kopijuoklio fakulteto hole, kur visi kursiokai nuolat kažką šviečiasi, kažką mokosi, o tu nenutuoki, ką. Lapas po lapo išlenda naujos teorijos ir doktrinos, nauji požiūriai ir pakankamai tikėtinos įžvalgos, bet nežinai, per kurį egzą visą šitą minčių kratinį teks išvemti.
Broliai šanuoliai. Viskas normaliai?
Šiandien atradau neįtikėtiną naujieną – delfis siūlo savo skaitytojams sudaryti kitų metų biudžetą, o paskui jie kažkokiu būdu iš visų siūlymų sudarys bendrą delfio biudžetą ir palygins jį su oficialiuoju. Perskaitom porą delfio komentarų. Ok, 40 komentarų, nes reikia tokios imties. Tada perskaitom pasiūlymą vėl. Tada vėl komentarus. Staiga visa vizija, kaip atrodys šio eksperimento rezultatas, yra aiški. Dar juokinga, nes ten labai smarkiai aiškina, kad 1000 milijonų yra milijardas! Garantuoju, jog per ekonomikos pamokas tūlos mokytojos tikrai pasinaudos šiuo nuostabiu įrankiu, kad išugdytų dar vieną gyvenimu nepatenkintą kartą.
Žvėryne prie bažnyčios filmuoja naują serialą apie kaimiečius. Prisiekiu.
Tais laikais, kai augau labai sparčiai, būdavo populiarus toks narkotikas kaip klijai. Tikrai nežinau, ar šiais laikais kas nors vis dar uosto klijus, bet labai puikiai atsimenu visus tuos momentus, kai mačiau kažką uostantį klijus. Ironiška tuos vaizdinius vadinti ‘Momentais’. Tada buvau vienas tų vaikų, kurie bijojo visų velnio dalykų ir prie jų nesiartindavo, nors keiktis mokėjau kaip tikras traktoristas. Ir dar totorius. Šiaip labai džiaugiuosi, kad nenorėjau tuo metu susitepti naujos ‘džinsovkės’ ir kliošinių kelnių, todėl visada likdavau švarus ir prie jokių valkatų nesiartindavau.
Dėmėsio – įjungiu senio didaktiką. Dabar nebereikia uostyti klijų kaip narkotiko, galime juos uostyti kaip susidėvėjusį vintažą ir skaidrų vaikystės prisiminimą apie namų darbus, kai reikėdavo suklijuoti nesuklijuojamus. Dabar turime geresnių ir stipresnių narkotikų. Ir tai yra geras ženklas, pasakysiu paskui, kodėl. O klijus galime naudoti pagal paskirtį – klijuoti pašto ženklus, gaminti koliažus ir dėlioti istorijas iš atskirų paveikslėlių. Spauda mūsuose taip ir dėlioja bent kiek padorų litvos atvaizdą, rinkdami pusėtinas nuomones apie mūsų padėtį ir reputaciją, menkiausius straipsnelius paversdami sensacijomis, o tuos išpūstus iki begalybės burbulus klijuodami pirmuosiuose laikraščių maketų puslapiuose. Grybauskaitė bus Europos Sąjungos prezidentas. Viskas būtų gerai, jei nebūtų nesąmonė.
Jei kas klaustų mano nuomonės, tai pasakyčiau, kad ne veltui Tony Blair paliko prima balerina poziciją skylančioje anglijoje.
Aš sveikinu Lietuvos parlamento pareiškimą, kad jis ištirs kaltinimus, jog šalies teritorijoje 2004-2005 metais veikė slaptas CŽV kalėjimas. Kitaip nei Lenkija ir Rumunija – kuriose taip pat, įtariama, keletą metų po JAV invazijos Afganistane veikė slaptos CŽV kankinimo vietos – lietuviai sureagavo taip, kaip ir pridera šiuolaikinei Europos demokratijai.
Man prie veido visai netinka politika. Ir dabar, kai ‘mental finland’ mus išvadino ‘fake europeans’ ir ‘baby capitalists’, mūsų populistai smogia lemiamą smūgį ir pasielgia neregėtai europietiškai, kad net reuters išsižioja ir pametę visas bandeles su lašinukais apie tai parašo. Ir dar teigiamai. Tinkamai įklijuojame tai į albumą ir primetame pasaulio piliečius. Check.
Aš labai tikiuosi, kad daugiau niekas nebeuosto klijų, o svaiginasi europietiškai, kaip ir derėtų.
Ir iš viso, ką aš čia šneku? Galvoje man tik nesąmonės.
Kadangi kelias dienas negaliu kalbėti, kas yra didžiausia XXI a. blogio išraiška, kurią nujautė dar romantizmo poetai, tai prisipirkau visokių laikraščių, kad turėčiau kuo užsiimti, kol guliu lovoj. Ir duok tu man tokio durnumo, kad pirkčiau laikraščius, o ne knygas. Tai ta proga ir šatėnus pasiėmiau, nes pajaučiau pilve kažkokį gurgesį, kad reikia perskaityt.
Interests: singing poetry, veterinary medicine, lord of the rings.
Dar niekada gyvenime nemaniau, kad Fromm’as galėtų prastai argumentuoti, bet tai, kad jo pagrindinis argumentas pabėgime nuo laisvės yra “Net robinzonas kruzas turėjo draugą”, tiesiog sucks, kito žodžio nerandu. Kas būtų, jei E.F. rašytų perskaitęs žiedų valdovą arba harį poterį? Arba dar blogiau – kokį nors laikraštį iš tos krūvos, kurią perskaičiau šiandien.
Kitose mokyklose, girdėjau, būdavo kūrybos vakarai. Visi susėsdavo ratu ant žemės. Kas panarindavo galvą, kas atlošdavo, bet visi dainuodavo ir klausydavos jaunųjų poetų, dainininkų. Jau matau depresijos veleną, besisukantį virš jaunų galvų, karštas vaškas laša ir slegia. Koks viso to tikslas, klausiu jaunos pedagogės ir Pajieslio kaimo: “Ši popamokinė veikla yra skirta vaikams, norintiems išreikšti save per dainą ir žodį. Mes kartu su vaikais sukūrėme šį būrelį dar pernai. Iš pradžių buvo trys mergaitės entuziastės. O dabar štai jau matote – pilna klasė vaikų. Tokia veikla yra puiki prevencijos priemonė nuo narkotikų, neigiamos informacijos, rūkymo, alkoholio. Nes kitaip tai jie tai daro. Nueikite už kampo, pamatysit, nėra kaip išvaikyti. Tiesiog baisu žiūrėt, o jie sako, kad jų tėvai apie tai žino ir jiems leidžia… Kartu mes tobulėjame. Ačiū mokyklos vadovybei už sąlygas.” Jauna pedagogė nervingai sukioja pakabutį ant kaklo, tačiau džiaugiasi nepamiršusi padėkoti mokyklos vadovybei – dar vienas pliusas ilgame metodininkės atestacijos kelyje.
Jei būtų mano valia, aš išleisčiau vaikus į gatves. Nes gatvėse smagu. Nes gatvės yra tikros. Ir sel dainuoja “Mano kiemas”. O ir visi didūs žmonės yra tie, kurie gliaudydavo saulėgrąžas ant garažų stogų ir siūlus raišiodavo tarp medžių, kad moterys su sijonais griuvinėtų.
Šiandien vakare su ‘Iki’ maišiuku ir taše per petį variau per žvėryną ir prie bažnyčios (prieš bažnyčią baras, kaip ir dera) mačiau keisčiausią vaizdą: ėjo du alkoholikai, ėjo sunkiai ir lėtai, vilko kojas, lėtai spardė rudeninius lapus, tada sustojo prie bažnyčios, puolė ant kelių ir ėmė į dievą pabliuvusiu balsu kreiptis. Anas gi neapsaugo jų nuo negandų. Dievas pokštininkas, pamaniau, parsiklupdo du alkoholikus į balą ir tiek tampo už ausų, kad tie net apsiverkia.
Perkračiau mintyse savo giminės istoriją. Jie visada juokauja lenkiškais juokais, tai pamaniau reikia išsiaiškinti, kuriame etape jie čia taip sulenkėjo. Juk akys jų visų tai tyros lietuviškos… Tada pastebėjau dar vieną visų mūsų savybę – tai juoktis iš kitų, juos mėgdžiojant. Pamaniau, kad mano proseneliai taip smarkiai iš lenkų juokės, kad netyčia ir patys jais patapo.
O besijuokdamas iš alkoholikų ir kai kurių kitų, iš kurių juokiuos, nepatapsiu tokiu? O mamontovu? O orlova? O statistiniu piliečiu? Man peiliu dabar kažkas pjauna stuburą išilgai ir tuoj paims dnr mėginėlį, pažiūrės, kas manęs laukia. Ko bijoti, ko nemėgti, ką valgyti ir kur važiuoti poilsio. O šlovingas moksle, jei aš fainas, klonuok mane šimtą kartų. Mūsų daug ir mūsų būgnai skamba.
Obama gavo Nobelio taikos premiją, nes sueina į kontaktą su chaosu. Sakė, kad miško žvėreliai gali būti ramūs – daugiau jokių gaisrų miške.
Priėjęs prie savo namo radau vyrą, spoksantį pro langą į pirmo aukšto butą, kur gyvena dvi studentės. Čia tai sick, pamaniau. Bet čia jau kita istorija ir kitos iškrypėlių analizės. Man atrodo vyras buvo su kauke ant galvos. Fetishai po vieną nevaikšto.
Yra toks žodis “URAGANAS”.
a.k.a. Halloween’as: ką rengsitės šiandien?
Iki visos tos negandos, pasivadinusios halloween’u, liko daugiau nei dvi savaitės, bet amerika jau visa pakvaišusi dėl to, kuo rengsis tą vienintelį vakarą, kai gali būti prezidentu reiganu ar america’s next top model plika afroamerikiete, o tavo baisioji pusė pasitarnaus kaip papildomas vakaro akcentas.
Visas prielaidas grindžiu televizija ir internetu, ir twitter’io vyraujančiomis temomis, kuriomis pasitiki ir televizija, ir tas pats internetas. Žodžiu, sukuosi tokiam informacijos rate, o į mano duris pasibeldę amerikiečiai šaukia trick or treat. Ar nematot, kad užsiėmęs?
God is a DJ.
Į temą prie ligotų polinkių siūlau pasižiūrėti negyvų musių meną.
Nemoku padaryti gražaus perėjimo ir išvingiuoti nuostabaus pasažo, juk rašau šiandien be rankų, tad prie reikalo eisiu tiesiai ir be jokių metaforų: aš galiu paliesti savo akies obuolį. Nežinau, ar mane kada anksčiau yra užklupęs toks atviravimo internete priepuolis, bet juk reikia išgyventi savo kartos prakeiksmą ir atvirauti iliustruojant viską mobilaus telefono nuotraukomis. Nes viskas on the move, viskas point’n’shoot… Taip, ir aš buvau tame festivalyje, bet rūbams nieko nenutiko… (Woodstock, 1969).
Grįžkime prie akies obuolio. Čia tikrai bus labai gražus moralas pabaigoj.
Anksčiau manydavau, kad niekada gyvenime neleisčiau gydytojui apžiūrėti mano akies. Jau vien akių lašai gąsdindavo mano vyzdžius ir jie staiga susitraukdavo. Pjaustydamas svogūną jusdavau ašaras akyse ir tai neleisdavo man susikaupti… Kaip virtuvės šefui, tai man tikrai trukdydavo. Gerai, nesu virtuvės šefas ir nepjaustau svogūnų, bet jei būčiau, tai trukdytų.
Vieną dieną brolis patarė išbandyti kontaktines linzes. Jų patogumas tikrai patraukė mano akį, tačiau maniau, jog niekada negalėsiu jų įsidėti, o jau apie išėmimą net baisu pagalvoti.
O dabar moralas: svarbu gerai nusiplauti rankas.
Ir šiandien važiuodamas troleibusu vis galvojau, kad svarbiausia gyvenime yra nusiplauti rankas, svarbiausia palaikyti jas švarias ir niekada nesusitepti.
Žiūrėk, mama, dabar halloween’as, o aš rašau be rankų. Jau matau šito teksto recenziją: “autorius labai gražiai nusiplauna rankas ir patrina jas metaforomis. O už tai, kad parašė tokį šūdą (čia labai commonly used žodis recenzijose), ant jo pykti negalime. Juk rankas jau nusiplovė”.
Savo blog’ą integravau į facebook’ą. Ar iš to užsidirbsiu milijoną? Ar čia gerai, kad susiejau veidą su (be)protu? Atsakyk, zen dieve.
Šiandien trindamas sms’us iš telefono atradau, kad jis išsaugo ir tas žinutes, kurių nebaigiau rašyti arba parašęs nuspręsdavau nesiųsti. Tarp jų būta tikrų minties perlų, arba šiaip visokių nereikia-čia-viešinti žinučių. Pavyzdžiui tikrai neatsimenu, kam rašiau “Ale ot krienas!”, arba “Velniop pinigus, velniop melą, imkim veidrodžius ir riskimės nuo kalno į beprasmybės bedugnę”. Šiaip tai padariau išvadą, kad mėgstu nusišnekėti ir paskui niekam nerodyti. Nusprendžiau parodyti čia.
Šita žinutė labiausiai patiko: “Vytautas Landsbergis, tas jaunesnis, gavo nac.premiją. Už ką? Aš irgi galiu stovėti, linguoti beržu, saulės rezginį masažuoti, palaukti, kol zen dievas pilve pasakys kokią mintį, ir neartikuliuodamas tai ištarti su nuliu emocijų. Dead face, dead culture.”
Kita žinutė, iš karto po jos, tikriausiai antras bandymas, gal trumpiau norėjau: “Vytautas V. Landsbergis gavo nac.premiją. Už ką? Visi juk gali apsimesti angelu ir įsikibus naivumui į parankę eiti obuoliauti ramunių pievelėje. Nėra proto.”
Jei galėčiau, atrašyčiau sau “O kam pats paskirtum?”. Rastauskas save vaina RoRu. Nu ką aš žinau.
Labai snobiškai pradėjau. Metas apžvelgti buitinius reikalus – jie juk yra gyvenimo ašis, kad ir ką besakytų tie visi, kuriuos mums kala į galvą universitetas.
Eidamas gatve pastebėjau, kad suremontavo mcdonald’ą. Čia yra labai svarbi naujiena net ir nevalgantiems to maisto, nes tėveliai nuo šiol žinos, kur rasti savo vaikus, žmonos ten ieškos pabėgusių vyrų, vyrai – meilužių. McDonald’o maistą gali pamėgti visi, ir tai ne reklamos triukai, o grynų gryniausia chemija. Neaiškinsiu visų skonio stipriklių ir kaip jie veikia, bet oh my god, jie veikia. Ir dar makas nuo šiol turi naują diviziją – starbucks’ą kopijuojančią kavos kavinę (?) / užeigą / užbėgą / salūną / karčemą.
1996 – Fabijoniškės, McD prie Statoil – užsienietiškų brand’ų meka. Vaikai perka Happy Meal’us, prieigose tėvai valgo bulvytes, nes jos vienintelės čia priimtinos, visi fotografuojasi su netikru klounu – mokiniai, studentai, jaunavedžiai. Laukiu, kada šie laikai bus įtraukti į teminių vakarėlių sąrašą.
Čia prisiminiau, kaip roskildės festivaly vienam party tent’e susituokė pankų pora. O kitą dieną laikraštyje buvo interviu su jaunikio motina: “I am glad my son got married in his favourite place, said the mother of the groom while drinking a nice can of cold Tuborg”.
Aš labai nemėgstu happy endingų, todėl nebaigsiu čia vedybomis. Baigsiu tuo, kad happy ending’ų nebūna.
“Fabijoniškės” parašiau iš didžiosios, ahaha.
Tai, kad Henytė į Lietuvą parskraidintas kaip prezidentas, nerodo, koks jis kietas. Tai rodo, kaip prastai skraido prezidentas.
Aš vėl skaitau daug tekstų ir vėl man akis drasko ir skrandį susuka SP su savo skiedalais. Iš dviračio išlanksto moterį, iš cigaro – JAV administraciją. Ir būk tu man toks kalbos puoselėtojas kaip SP. Ir parašyk tu man taip, ir parduok už lietuvišką pinigą. Per TV rodo amerikietišką “Kliudžiau” interpretaciją, Jack Nicholson kliudė grizlį. Aišku čia jis komunistas – vėpla, kuris niokoja šventosios nacijos gamtos turtus, nes visi žino, kaip neatsargiai rusai kerta savo miškus.
Man labai patinka tinklapis www.aukok.lt – ten galima aukoti visokioms organizacijoms ir visokiems tikslams. Aš tai tikrai ne aukoju, o stebiu, kas ir kiek pinigų surinko. Įdomi statistika: santariškių radijas surinko 3% reikalingos sumos, kad galėtų transliuoti sveikatos patarimus rajonų ligoninėms, jaunimo psichologinės paramos centras gauna spjūvį į jauną veidą ir kelis šimtus litų – už telekomo paslaugas nesumokės, o konsultantai jau mezgasi vilnones kojines, naudodami siūlus, iš kurių caritas būtų mezgęs kepuraites afganistano vaikams. Štai vytauto kernagio portretų paroda surinko beveik visą reikiamą sumą. Galvoju rengti akciją, tikslas – elektriniai antkakliai tiems, kaip juos vadina… seimo vagims (reikia naudotis daugumos psichozėmis). Garantuoju, kad sumą surinksiu akimirksniu. Man labai patinka morališkai ligoti verslo planai. Gėda yra ne blogas tikslas, gėda yra tikslų nerealizavimas, aha.
Jack Nicholson ką tik sakė “Moterų istorijos, kurias išprievartavo jų stomotologai”. Odontologai, dear Jack, odontologai…
Kita man rūpinti visuomeninė aktualija, žinoma, yra oras. Dar per anksti, kad būtų taip šalta. Neatsimenu savęs trumpom rankovėm grėbiančio rudeninius lapus, bet esu įsitikinęs, kad anksčiau taip šalta nebūdavo. O ruduo gražiai nugelsdavo priešais saulę, o ne perpilamas ledinio lietaus.
Šiandien oras toks šaltas, kaip Džordanos Butkutės veidas, kai ji bando išspausti ašarą. Arba kaip Balandžio vaidyba. Arba dar galėčiau vardinti ir vardinti. Kartais atrodo, kad parodijuojame skandinavus.
